Pirmasis skaitinys (Apd 4, 1–12)

    Petrui ir Jonui tebekalbant miniai, atėjo kunigų, šventyklos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kam apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus asmenyje. Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, kadangi jau buvo vakaras. Vis dėl to daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius išaugo maždaug iki penkių tūkstančių.
    Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai, taipogi vyriausias kunigas Anas, Kajafas, Jonatanas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. Pastatę apaštalus susirinkusiųjų viduryje, jie paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“
    Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo, o ne kieno kito, vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
    Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1–2. 4. 22. 24–27)

P. – Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Tegul Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“
Visi, kurie Viešpaties bijo tesako:
„Jis maloningas per amžius!“ – P.

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Tai Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P.

Išgelbėk mane, Viešpatie mano,
suteiki man, Viešpatie, sėkmę.
Palaima tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. – P.

P. Aleliuja! – Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja!

Evangelija (Jn 21, 1–14)

    Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
    Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnus ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
    Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama.
    O Jėzus jiems tarė:„Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
    Tie atsake: „Ne“.
    Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
    Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
    Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“. Ir nė vienas iš mokinių nedrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi žuvies.
    Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.