Apie šventes ir šventuosius

ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI ::

Šv. Turibijus Mongrovietis

Šv. Turibijus Mongrovietis (1538–1606)

Vyskupas; teisininkas.

Datos: 1538–1606.

Gretutiniai variantai: šv. Turibijus Mongrovietis.

Liturgijos nuorodos

Liturginis šventimo pavadinimas

Minimas kovo 23 d.

Laisvas minėjimas (m/12).

Spalva balta.

Skaitiniai – iš „Bendrieji ganytojams“.

Liturginiai Mišių skaitiniai

Skaitiniai Š (62: 392, 395)

2 Tim 1, 13–14; 2, 1–3: Sergėk brangųjį palikimą, padedamas Šventosios Dvasios

Ps 96, 1–2a. 2b–3. 7–8a. 10. P.: Skelbkit tautoms nuostabius Viešpaties darbus.

† Mt 9, 35–38: Pjūtis didelė, o darbininkų maža

Trumpai

Šv. Turibijus Mongrovietis [Mogrovietis] (1538–1606), Limano vyskupas. Jis buvo pasaulietis, patyręs teisininkas, kilimo iš Ispanijos. Tapęs vyskupu, degdamas apaštališku uolumu, išvyko į Ameriką. Daugelį kartų, dažnai pėsčias, aplankė plačią vyskupiją, uoliai rūpinosi jam pavestais tikinčiaisiais, dvasininkijoje pasitaikančius piktnaudžiavimus ir papiktinimus panaikindavo sinodais. Ryžtingai gynė Bažnyčią, dėl to buvo suimtas ir perduotas provincijos valdytojui. Ištvėręs daugelį kankinimų, pelnė kankinio vainiką.

PLAČIAU

Gimė 1538 m., studijavo teisę ir pats tapo kanoninės teisės profesoriumi Salamankos universitete, karaliaus siunčiamas į Peru vicekaralystę pirmiausia iš Granados vyskupo gavo kunigo šventimus.

1581 m. atvyko į Limą paskirtas arkivyskupu 6 mln. kv. km dydžio arkivyskupijoje. Pagarsėjo kaip misionierius ir sielovadininkas: net tris kartus vizitavo savo neaprėpiamą arkivyskupiją, tad nukeliavo apie 40 tūkst. km dažniausiai pėsčias, vienas ar lydimas vos keleto tarnų, ir pasiekė indėnų gentis, niekada iki tol nemačiusias baltojo žmogaus. Paskutiniame laiške karaliui rašė, kad iš viso suteikė Sutvirtinimo sakramentą 800 tūkst. žmonių, tarp jų – trims būsimiems šventiesiems: Rožei Limietei, Pranciškui Solanui ir Martynui Poriečiui.

Buvo puikus organizatorius: įkūrė 100 naujų parapijų ir įsteigė pirmąją Amerikos žemyno seminariją; rūpindamasis labiausiai nuskriaustais, 1583 m. sušauktame sinode padarė privaloma teikti Krikštą ir katechezę taip pat ir juodaodžiams vergams. Ypatingai rūpinosi, kad būtų taikomi vietinius gyventojus ginantys Salamankos teisininkų paruošti įstatymai, sakydamas: „Mums pavestais žmonėmis turime rūpintis lyg jie būtų pats Kristus“ ir „Kristus yra tiesa, o ne įprotis“ (smerkdamas įprastai tapusius piktnaudžiavimus vadžia). Dėl to jo nemėgo nei vicekaralius, nei vietos žemvaldžiai. Siekdamas geriau pažinti savo ganomuosius, išmoko vietines kalbas, pasistengė, kad Limos Šv. Morkaus universitete būtų įsteigta šių kalbų katedra. Jo rūpesčiu išspausdintos pirmosios knygos Amerikos žemyne: tai buvo katekizmai ispanų, aimarų ir kečua kalbomis.

Lotynų Amerikos apaštalu ir geruoju ganytoju vadinamas arkivyskupas mirė sulaukęs 68-erių, trečiąkart lankydamas savo bekraštę arkivyskupiją, kai būdamas už 440 km nuo Limos sunkiai susirgo. Buvo paguldytas mažytėje indėnų suręstoje koplytėlėje ir paprašęs, kad jam pagiedotų 122 psalmės žodžius: „Eime į Viešpaties namus“, mirė kovo 23 d. Sanjoje.

1726 m. buvo kanonizuotas Benedikto XIII, o šv. Jonas Paulius II 1983 m. jį paskelbė Lotynų Amerikos vyskupų globėju.

Parengė Jūratė Micevčiūtė